Šventojo Vincento Pauliečio, 17 amžiaus antroje pusėje mirusio prancūzų kunigo, palikimas yra didelis. Šis šventasis, kurio širdis buvo paliesta gyvenimo nuskriaustųjų ir vargingųjų situacijos, įsteigė ne vieną kongregaciją ir broliją, kad šios organizuotai, veiksmingesniu būdu padėtų tiems, kuriems tos pagalbos tikrai reikia.
Jau žinomas savo darbais Vincentas 1617 metais, tuo metu būdamas 37 metų amžiaus, buvo pasiųstas darbuotis į Šatijoną (Châtillon-sur-Chalaronne), netoli nuo Liono miesto esantį miestelį, tuo metu turėjusį apie du tūkstančius gyventojų. Praėjus kelioms savaitėms parapijiečiai jam papasakojo apie vieną šeimą, kurios visi nariai sirgo, negalėjo padėti vienas kitam, visi gyveno neapsakomomis sąlygomis. Per Mišias kunigas karštai paragino šiai šeimai padėti ir pats nuėjo jos aplankyti. Pamatęs, kad į jo kvietimą buvo nuoširdžiai atsiliepta, Vincentas Paulietis už kelių dienų, 1617 rugpjūčio 23-iąją, subūrė kelias moteris į draugiją ir parašė puslapio apimties draugijos protostatutą.
Pasak šio statuto, draugijos tikslas yra dvigubas: padėti kūnui ir sielai. Padėti kūnui tų, kurie sveiksta ir gali pasveikti, kad gyventų gerą gyvenimą. Ir padėti tiems, kurie artinasi prie mirties, kad mirtų gerai. Tai buvo vėliau įvairiose šalyse ir kontinentuose paplitusių Gailestingumo draugijų ištakos, priklausančių platesnei Vincentiečių kongregacijų šeimai.
Nuo šių įvykių praėjus keturiems šimtams metų Gailestingumo draugijos, priklausančios Tarptautinei asociacijai (AIC), paskelbė jubiliejinius metus. Jų narių ir savanorių darbas lankant ligonius, rūpinantis seneliais, įvairiomis prieglaudomis yra sunkiai išmatuojamas. Ypatingi paminėjimai vyks Šatijono mieste šių metų rugpjūčio 20 – 23 dienomis, minint pirmosios Gailestingumo draugijos gimimą ir, ten pat, gruodžio mėnesį, minint oficialų šios draugijos pripažinimą.
Tačiau kaip tik šiomis dienomis, nuo kovo 12 iki 15 dienos, Gailestingumo draugijų delegatai Šatijone buvo susirinkę į visuotinį kasmetinį susirinkimą, kurį taip pat skyrė jubiliejinei keturių šimtų metų sukakčiai, tačiau žvelgiant į ateitį. Joje dalyvavo per 400 delegatų iš 53 nacionalinių asociacijų įvairiuose žemynuose.
Susirinkimą jubiliejaus proga pasveikino popiežius Pranciškus. Savo sveikinimo laiške jis rašo, jog su džiaugsmu dvasioje vienijasi su visais švenčiančiais ir linki, kad vincentiečių draugijos toliau tęstų autentiško Dievo gailestingumo liudijimą tarp labiausiai stokojančių. Ir taip pat, kad jubiliejus būtų proga padėkoti Dievui už visas gautas dovanas ir būti atviriems Dvasios atveriamiems naujiems keliams, kad gailestingumas būtų dar vaisingesnis.
Gailestingumo draugijos gimė iš „švelnumo ir užuojauto“ šv. Vincento Pauliečio širdyje, jam susidūrus su didžiausiais vargdieniais kaimuose ir miestuose. Savo darbu tarp jų ir su jais jis norėjo atspindėti Dievo gerumą savo kūriniams. Vargšuose jis matė Jėzaus Kristaus atstovus, kenčiančius jo Kūno narius: jis suprato, kad ir jie kviečiami statyti Bažnyčią ir kad jie padeda mums atsiversti, priduria savo laiške popiežius.
Priminęs, kad Gailestingumo draugijos pirmiausia sudarytos iš pasauliečių, daugiausia moterų, jis palinkėjo rūpintis ypatingai blogose sąlygose esančiomis moterimis ir vaikais. Pranciškus palinkėjo, kad buvimas arti vargšų būtų konkretus, paliečiamas – toks, koks buvo Kristaus Įsikūnijimas. Jis taip pat pakartojo savo įsitikinimą, kad krikščionių ir visos Bažnyčios tikėtinumas ateityje priklausys nuo to, kaip autentiškai jie sugebės eiti gailestingos artimo meilės keliu.
Save laiške popiežius Pranciškus suteikė apaštalinį palaiminimą ir meldė vincentiečiams ne vien šv. Vincento Pauliečio, bet ir šv. Liudvikos iš Marijako (Louise de Marillac) globos. Tai viena iš dvasinių šv. Vincento dukterų, pati vėliau tapusi pavyzdžiu ir įkvėpimu tūkstančiams vincentiečių. Jos gyvenimas buvo permainingas, jame netrūko sunkumų, dvasinių išbandymų, kol ši sutuoktinė ir motina galiausiai ramybę ir prasmę atrado vienuoliniame pasišventime Dievui ir gailestingumo darbuose vargšams. (Vatikano radijas)
Nuotrauka: Šv. Vincentas Paulietis - RV
